Kun. Joseph Roesch MIC, marijonø vienuolijos vicegenerolas 

KONFERENCIJA   

Mieli broliai ir seserys Kristuje, esu palaimintas, galëdamas ðiandienà èia su jumis bûti. Esu suþavëtas, kad gimë ir gyvena Palaimintojo Jurgio Matulaièio draugija. Tikiu, kad Palaimintasis Jurgis vis dar gali labai daug kà pasakyti ðiø dienø pasauliui. Jis gyveno ne taip jau seniai. Abu mano tëvai buvo gimæ jo gyvenimo laikotarpiu. Tikiu, kad jis supranta mûsø pasaulá ir tai, kà mes patiriame ir trokðta mums padëti.

Šiek tiek vëliau, Šventosiose Miðiose, drauge su jumis apmàstysiu Lietuvos Krikðto ir Palaimintojo Jurgio paskelbimo palaimintuoju 25 – øjø metiniø prasmæ. Šioje konferencijoje truputá pradësiu gvildenti ðias temas ir paþvelgsiu á keletà pavyzdþiø ið Palaimintojo Jurgio gyvenimo.

Šiandien èia susirinkome visi – kunigai, vienuoliai ir pasaulieèiai. Negaliu to tvirtinti, bet prileidþiu, kad vienas dalykas, kuris mums visiems ir kiekvienam yra bendras – tai Krikðtas. Man rodos, kad Palaimintojo Jono Pauliaus apmàstymai, kuriuos jis pateikë Pal. Jurgio Matulaièio miðiø homilijoje prieð 25 metus yra nuostabûs ir verti bûti ið naujo perskaityti. Vatikano tinklapyje ðá tekstà radau tik italø kalba, bet esu tikras, kad jûs galësite já gauti lietuviø kalba. Jei jums pasisektø já surasti, labai rekomenduoju skirti laiko ir vël perskaityti ir apmàstyti tà homilijà ðiais metais.

Að esu amerikietis, todël neþinau jûsø ðalies istorijos taip, kaip jà þinote jûs. Kokia buvo Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës krikðto svarba 1387? Kà Dievas norëjo pasiekti tuo ávykiu? Kas ir kaip pasikeitë dël ðio vieno momento istorijoje? Palaimintasis Jonas Paulius II atsakymà surado ðv. Pauliaus laiðke Romieèiams, kur apaðtalas raðo: “Argi neþinote, jog mes visi, pakrikðtytieji Kristuje Jëzuje, esame pakrikðtyti jo mirtyje? Taigi krikðtu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jëzus buvo prikeltas ið numirusiø Tëvo ðlovinga galia, taip ir mes pradëtume gyventi atnaujintà gyvenimà. (Rom 6, 3-4).
Krikðèioniø Didþiojoje kunigaikðtystëje buvo ir prieð 1387-uosius. Buvo net ir krikðèioniø valstybës vadovø. Taèiau þmonës, ypaè valstieèiai, daugiausia buvo pagonys. Jëzus gyveno Galilëjoje, kuri buvo pagoniðka teritorija. Šv. Matas cituoja pranaðà Izaijà kalbëdamas apie Galilëjà: “Pagoniø Galilëja! Tamsybëje tûnanti tauta iðvydo skaisèià ðviesà, gyvenantiems ûksmingoje mirties ðalyje uþtekëjo ðviesybë”.

Mano broliai ir seserys, Didþioji kunigaikðtystë prie 625-eris metus mate uþtekant didþià ðviesà, nes Jëzui buvo oficialiai leista ateiti á ðià þemæ ir jà keisti. Kristaus kanèia, mirtis ir prisikëlimas nuo to momento galëjo neðti prasmæ á þmoniø, gyvenanèiø ðiose vietose, gyvenimus, nes nuo tada Krikðèioniø jau buvo daug daugiau. Lietuvos Krikðtas reiðkia, kad Kristaus prisikëlimo galia nuo to momento èia galëjo laisvai ir stipriai veikti. Apie tai kalba ðv. Apaðtalas Paulius laiðke Filipieèiams: Jis visa laikë sàðlavomis, palyginus su didþiuoju Kristaus paþinimo gëriu. Jo vienintelis troðkimas buvo laimëti Kristø ir bûti Jame, Juo remtis. Jis stengësi bûti teisingame ir ðventame santykyje su Dievu per tikëjimà Jëzumi Kristumi. Jis tetroðko tik “paþinti já, jo prisikëlimo galybæ ir bendravimà jo kentëjimuose, noriu panaðiai kaip jis numirti, kad pasiekèiau ir prisikëlimà ið numirusiø” (Fil 3, 10)

Šv. Paulius suprato, kad mûsø gyvenimai turës prasmæ tik tuomet, jei seksime pavyzdþiu, kurá Kristus mums paliko Velykiniame slëpinyje. Kanèia yra neiðvengiama gyvenimo dalis. Bet aukodami savo kanèià ir net savo mirtá, galime atrasto jose iðgananèià vertæ. Aukodami Dievui savo gyvenimus, kuriuos gavome ið Dievo kaip dovanà, mes duodame Dievui leidimà viskà mums duoti. Nes tuomet Jis gali mus prikelti ir apdovanoti amþinojo gyvenimo su Juo dovana.

Taigi, mano broliai ir seserys, pirmasis dalykas, kurá galime daryti per ðiuos Pal. Jurgio Matulaièio metus, yra apmàstyti savo Krikðto prasmæ. Truputá pasigilinkite. Paskaitykite apie Krikðtà Katalikø Baþnyèios Katekizme ar kur nors kitur. Ásiþiûrëkite, kà ið tiesø reiðkia jûsø Krikðtas ir pamatykite, kaip jis mus kvieèia gyventi. Per Krikðtà esame paðvæsti Dievui. Kai kurie ið mûsø pagilino ðá Krikðto pasiðventimà per Vienuolinius áþadus, taèiau visi pakrikðtytieji yra paskirti darbuotis Dievo tarnystëje. Per Krikðtà esame iðlaisvinti ið gimtosios nuodëmës, mums suteikta paðvenèiamoji malonë, tampame Dievo vaikais ir Baþnyèios nariais. Áþengiame á naujà santyká su Dievu Tëvu, Sûnumi ir Šventàja Dvasia.

Palaimintasis Jurgis turëjo didþiulæ meilæ Kristui ir Baþnyèiai. Tai ðûkis, kurá jis paliko mûsø bendruomenei, Marijonams. Jis mylëjo Baþnyèià ir troðko jai tarnauti visais ámanomais bûdais. Galime sakyti, kad tam tikru bûdu jis atidavë gyvybæ uþ Baþnyèià. Nors jis buvo ligotas þmogus, jis praleido gyvenimà mokydamas seminaristus ir formuodamas kunigus, kurdamas organizacijas padëti darbininkams ir jø ðeimoms, padëdamas kunigams ir vienuoliams augti dvasiniame gyvenime per rekolekcijas ir konferencijas, atnaujindamas ir kurdamas naujas vienuolijas, raðydamas konstitucijas daugybei vienuoliniø bendruomeniø, nesuskaièiuojamais bûdais tarnaudamas kaip sielø ganytojas ir galiausiai sutvarkydamas konkordato klausimà tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos be galo sudëtingomis aplinkybëmis. Jis dirbdavo nuo ryto iki vakaro, nenorëdamas ðvaistyti laiko, kartais neturëdamas laiko net pasivaikðèioti. Kaletà kartø jam buvo grasinta areðtais ir ákalinimu. Tokiais atvejais jis viskà sutvarkydavo, sukalbëdavo roþanèiø ir atsiduodavo Dievo valiai. Paprastai keldavosi 5 val. ryto ir melsdavosi, taèiau jei turëdavo ypaè daug darbo, jei reikëdavo parengti ypaè svarbø dokumentà, jis keldavosi valanda ar dviem anksèiau, kad jo protas bûtø guvus po keleto valandø miego. Kartà savo Uþraðuose raðë:

Jei valia praðyti, tai duok, Vieðpatie, kad að bûèiau Tavo Baþnyèioje nelyginant ta mazgotë, puodkelë, kuria viskà valo, o suvartojæ meta ðalin kur á tamsiausià ir bjauriausià kampà, tegul ir að taip tapèiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Baþnyèioje bûtø nors koks kampelis geriau iðvalytas, kad tik Tavo name bût ðiek tiek ðvariau ir skaisèiau. Tegul paskui mane numeta kur, kaip tà mazgotæ suterðtà suneðiotà. (Sausio 13, 1911).

Tik tas, kuris yra pripildytas liepsnojanèiu uolumu ir meile Baþnyèiai galëtø tokio dalyko praðyti. Jis buvo beprotiðkai ásimylëjæs Kristaus Baþnyèià ir buvo pasirengæs paaukoti save patá, kad tik Baþnyèia taptø tuo, kuo Kristus troðko, kad ji taptø. Palaimintasis Jurgis norëjo tapti tokiu, kaip Jonas Krikðtytojas, jaunikio draugas, atsakingas uþ vestuviø ruoðà. Jis troðko, kad Kristus galëtø “padaryti sau garbingà Baþnyèià, neturinèià jokios dëmës nei raukðlës, nei nieko tokio, bet ðventà ir nesuteptà”. (Ef 5,27). Dievas leido Palaimintajam Jurgiui iðlieti save dël Baþnyèios, nesiliaujant sëkmingai tarnauti kol galiausiai jo sveikata nebeiðlaikë. Kristui ir Baþnyèiai jis atidavë visa, kà turëjo.

Jo pavyzdys gali mus paskatinti apmàstyti savo gyvenimà. Kaip mes tarnaujame Baþnyèiai? Kaip leidþiame savo laikà? Naujos socialinës komunikacijos priemonës yra dovanos mums ðiandienà. Taèiau tam tikra prasme tai taip pat yra ir mûsø laikø prakeiksmas. Visai neseniai vienuose mûsø vienuoliniuose namuose buvo brolis, kuris retai tepajëgdavo laiku atsikelti rytà, kad kartu su bendruomene melstøsi ryto maldas. Vyresnysis jo paklausë kelintà valandà jis paprastai gulasi ir jos atsakë, kad 9 val. vakaro. Taigi, buvo visiðkai nesuprantama, kodël jis negalëjo atsikelti maldoms rytà. Tuomet bendruomenë galiausiai suþinojo, kad jis 9 val vakaro nueidavo á savo kambará, bet neatsiguldavo. Kompiuterio pagalba jis bendraudavo su labai toli gyvenanèiais þmonëmis iki 2 ar 3 valandos ryto. Jis rytais nesimelsdavo su bendruomene ir jam buvo sunku bendrauti su namuose gyvenanèiais þmonëmis dël kalbos barjero. Taigi jis uþsimirðdavo ir atsiskirdavo nuo bendruomenës, kad susisiektø su þmonëmis, gyvenanèiais toli. Tai naujas iððûkis mums ðiandien. Ne tik mums, vienuoliams, bet ir daugybei jaunø þmoniø. Jie mieliau bendrauja per visokias elektronines priemones, nei kalbasi vienas su kitu veidas á veidà.
Kai Palaimintasis Jurgis gyveno bendruomenëje su Marijonais kaip naujokø mokytojas Fribure, Šveicarijoje, vienas Marijonø novacijus uþraðë ðtai kà: “Tëvas Matulaitis davë mums daugiau nei teorijà: jis davë mums savo pavyzdingà gyvenimà… Tëvo Matulaièio gyvenimas buvo mums atviras, kaip ant delno. Jis visada buvo su mumis”. Kitoje vietoje jis raðë: “Jis pats buvo neapsakomai darbðtus. Ið tiesø niekuomet nesu jo matæs neuþsiëmusio; jis gebëjo panaudoti kiekvienà akimirkà.”. Ir galiausiai: “Jo didysis rûpestis buvo suvienyti mus tikra broliðka meile, tuo pat metu genint mûsø savimeilæ. Jo sëkmë ðiame darbe buvo ið tiesø stebëtina, o priemonës, kurias naudojo, be galo paprastos. Jis tiesiog spinduliavo ðiluma, kuri mus visus traukë burtis á viena apie jo paties asmená. Nei vieno nereikëjo tempte tempti á bendrà rekreacijà.” Meilë ir ramybë, kuri sklido ið Tëvo Jurgio, buvo kaip magnetas, kitiems þmonëms. Þmonës norëjo bûti su juo. Kaip tik todël jam taip puikiai sekësi patraukti diecezinius kunigus stoti pas Marijonus vienuolijos atnaujinimo laiku. Jo asmuo traukë þmones.

Šventose Miðiose kalbësiu apie tai, kaip Palaimintasis Jurgis stengësi iðlaikyti ramybæ sudëtingose ir sunkiose situacijose. Jis puikiai paþino þmoniø klaidas ir silpnybes, ir net jø norà jam pakenkti. Vienas pavyzdys ið jo gyvenimo yra tikrai pritrenkiantis. Kai jis buvo Vilniaus vyskupu tuojau po I Pasaulinio Karo, politinë situacija buvo visiðkai nestabili. Jis nuolat stengësi sulaikyti savo kunigus nuo ásivëlimo á politikà, nuo vienos ar kitos grupuotës palaikymo. Jis norëjo, kad jo kunigai tarnautø tik Kristui ir bûtø atviri padëti visiems pagalbos reikalingiems þmonëms, o ne kuriai nors ypatingai grupei. Kartà, buvæs Vilniaus vyskupas, kuris kaþkada buvo valdæs vyskupijà tik 2 metus, o 34 metus praleido tremtyje, galiausiai sugráþo aplankyti miesto. Palaimintasis Jurgis pakvietë visus miesto kunigus pagerbti iðkilø sveèià. Aiðku, kad nuo to laiko, kai ðis vyskupas paskutiná kartà buvo lankæsis mieste, politinë situacija buvo neatpaþástamai pasikeitusi. Tada jis visø akivaizdoje apkaltino vyskupà Jurgá nacionaliniø judëjimø kurstymu ir nesantaikos këlimu – bûtent tuo, ko vyskupas Jurgis stengësi nedaryti ir sulaikyti nuo to savo kunigus. Vienas liudytojas pasakë, kad tie grubûs þodþiai tiesiog “sustingdë kraujà” visø gyslose. Palaimintasis Jurgis iðraudo, taèiau parodë tikrai didvyriðkà susivaldymà ir neatsikirto arkivyskupui. Kitas liudininkas teigia, kad, arkivyskupui baigus kalbëti, “Vyskupas Matulaitis su tikra ir nuoðirdþia pagarba pasakë: “ O dabar atsiklaupkim ir papraðykim Jo Ekscelencijos palaiminimo” ir atsiklaupë drauge su savo kunigais”.

Galëtume paklausti savæs, kaip jûs ar að pasielgtume tokioje situacijoje? Be Dievo malonës bûtø neámanoma tokio dalyko iðtverti. Kaip Palaimintasis Jurgis stengësi augti dorybëse, kad iðlaikytø ramybæ tokiose situacijose, kaip ði? Kartà Jis raðë: “Reikia matyti ir nematyti, girdëti ir negirdëti. Reikia iðmokti nesileisti paveikiamam pykèio ir blogio, ypaè dël jø nesusijaudinti”. Kità kartà jis raðæ: “Niekad near malonu girdëti kalbant prieð savo mylimus þmones ar savo tautà. Anksèiau tokias kalbas iðgirdæs að labai susirûpindavau, o dabar man tas jau nebeturi tokios átakos. Jei iðgirstu tai, tiesiog nekreipiu dëmesio. Pasiguodþiu tuo, kad tokios kalbos nepadarys mûsø nei blogesniais, nei geresniais, nei ið tiesø esame. Tegu jie ðneka kà nori. O mes geriau rûpinkimës kaip siekti ið tiesø tapti geresniais. Neverta jaudintis dël tokios rûðies kalbø.”

Jei leisime sau per daug jaudintis ar bûti susirûpinæ dël tokiø dalykø, tai gali pakenkti mûsø sveikatai. Kartà jis raðë: “Jei leisime neapykantos rûgðèiai ásigalëti mûsø ðirdyse, ji daugiau þalos padarys mums patiems, nei tiems, kurie nori mums kenkti. Ji galiausiai sugrauð mûsø ðirdis”. Bûtø galima dar tiek daug visko pasakyti. Bet geriau palikime tai kitam kartui. Gal bût tai, kà Palaimintasis Jurgis nori áspausti á mûsø ðirdis ðiandien, yra bûtinybë stengtis iðlaikyti Kristaus ramybæ mûsø ðirdyse ðiais neramiais laikais, kuriuos gyvename. Kristus mûsø neapleido. Jei tik laikysime ðirdis atviras Jo ramybei, pasauliui kuris mus supa, turësime átakà, panaðià á tà, kurià turëjo Palaimintasis Jurgis. Tada pasaulis bus geresnis ir vienas Baþnyèios kampelis bus ðvaresnis, skaistesnis. Dieve, laimink jus!

HOMILIJA

Jûsø Ekscelencija arkivyskupe Tamkevièiau, mûsø gerbiamas ðeimininke vyskupe Norvila, visi kiti vyskupai ir gerbiami valdþios atstovai, broliai kunigai, vienuoliai ir pasaulieèiai, sveikinu jus visus Kristuje! Prieð 25-erius metus Palaimintasis Jonas Paulius II pakëlë Arkivyskupà Jurgá Matulaitá á altoriø garbæ, tuo pat metu ðvenèiant Lietuvos 600 metø Krikðto jubiliejø. Pasaulis, o taip pat ir jûsø ðalis per praëjusius 25-eris metus labai pasikeitë ávairiais poþiûriais. Beatifikacija ávyko likus keliems metams iki 1990-øjø kovo 11-osios, kai Lietuva paskelbë nepriklausomybæ. Nuo to laiko, per Pal. Jurgio uþtarimà, Lietuva patyrë daug Dievo maloniø, taip pat ir didesnæ laisvæ praktikuoti tikëjimà. Kita vertus, puikiai þinome, kaip daug sunkumø mûsø tikëjimo praktikavimui iðkyla ðiandien.

Šventajame Raðte skaitome, kad po Kristaus gimimo, “Marija dëmëjosi visus ðiuos dalykus ir svarstë juos savo ðirdyje”. Taigi kvieèiu kartu paþvelgti á du didþiulius ávykiu, kurie buvo ðvenèiami prieð 25-eris metus ir kuriuos jûs tebelaikote savo ðirdyse – paskelbimà palaimintuoju ir Krikðto jubiliejø. Svarstykime juos, kad suprastume, kà Dievas nori mums pasakyti per juos ðiandien.

Beatifikacijos ðv. Miðiø homilijoje, Palaimintasis Jonas Paulius II iðsamiai kalbëjo apie Krikðto sakramento prasmæ Lietuvos Krikðto jubiliejaus ðviesoje. Lietuvos Krikðtas ávyko po ilgo ir sudëtingo kristianizacijos proceso. Ko gero, galime já palyginti su gimdymo procesu, kuris kartais esti ilgas ir skausmingas.

Á tai, kas nutiko prieð 625-eris metus Palaimintasis Jonas Paulius II þvelgë ið dvasinës perspektyvos. Jis teigë, kad Kristus á Lietuvos Didþiosios kunigaikðtystës ir jos þmoniø gyvenimà anuomet áþengë per savo mirties ir prisikëlimo slëpiná. Jûs buvote panardinti atperkanèioje Kristaus mirtyje, kad drauge su Juo galëtumëte áþengti á Jo Prisikëlimà. Per savo istorijà jûsø tauta iðgyveno Velykø slëpiná. Kanèia yra neatskiriama jûsø istorijos dalis. Kryþiø kalnas yra vienas ið jûsø iðtvermës kanèioje liudijimø.

Visdëlto, kaip galime suvokti kanèios prasmæ savo gyvenimuose? Kanèioje visuomet esame gundomi pasiduoti ir netekti vilties. Yet, how can we make sense of the sufferings in our lives? Prasmæ galime atrasti tik Kristaus Velykiniame slëpinyje. Kanèia ir kryþius nëra pabaiga. Jei veda á prisikëlima, áþengimà á dangø ir iðaukðtinimà. Kai jungiame savo kanèià su Kristaus kanèia, kaip darë Palaimintasis Jurgis, ji tampa iðganinga. Šventasis Paulius kalba apie dþiaugsmà kanèioje, kurià jis patyrë dël savo ganomøjø, ir apie tai, kad savo kûne papildo tai, ko dar trûksta Kristaus kentëjimas dël Jo kûno, kuris yra Baþnyèia. Kristus tam tikru bûdu leidþia mums dalyvauti savo kanèioje, jungiant savo kanèià su Jo kanèia.

Prieð 25-erius metus Pal. Jonas Paulius II pakvietë mus apmàstyti Krikðto sakramento gelmà ir galià. Jis sakë, kad Krikðtas yra pirmoji Šventosios Dvasios pergalë þmogaus sieloje. Tai Dievo Karalystës pradþia mumyse. Dievas nori visiðkai perkeisti mûsø gyvenimus. Krikðtas yra kelio, vedanèio á amþinàjá iðganymà Dievuje, pradþia. Kartais mus reikia pagalbos atrasti tikràjá kelià, nes mes taip lengvai pasiklystame. Jonas Paulius II teigë, kad mes esame paðaukti dþiaugsmingai ir su pasitikëjimu atverti ðirdis ðventøjø pavyzdþiui, nes jie gali mums parodyti teisingà kelià, kuris prasideda panardinimu Kristuje per Krikðtà.
Šiais, Palaimintojo Jurgio metais, mes galime kreiptis á savo vyresnájá brolá tikëjime ir praðyti jo patarimo, jo pagalbos ir uþtarimo. Kà jis norëtø mums pasakyti ðiandien ir kaip jo pavyzdys galëtø mus ákvëpti ðiandien?

Mes þinome, kad savo vyskupiðkuoju ðûkiu Palaimintasis Jurgis pasirinko frazæ ið ðv. Apaðtalo Pauliaus laiðko Romieèiams: “Nugalëk blogá gerumu” (Rom 12:21). Kas yra tasai gëris, kurio galëtume siekti ðiandien, kad nebûtume áveikti blogio, kurio taip daug aplink mus? Kai kurie pavyzdþiai ið Pal. Jurgio gyvenimo gali mus pamokyti apie tà gërá, kurio turëtume siekti.

Mes þinome, kad visas gëris kyla ið Dievo, kuris vienintelis yra geras. Pal. Jurgis tà puikiai þinojo. Jis iðlaikë maldos gyvenimà ir gilø asmeniná ryðá su Dievu net ir labai intensyvioje veikloje. Bûdamas Vilniaus vyskupu jis melsdavosi drauge su visais, kurie dirbo jo namuose ir vyskupijos kurijoje. Jie drauge atlikdavo màstymo maldà ir stengësi iðlaikyti pastovià maldos dienotvarkæ. Namuose buvo koplytëlë su Švè. Sakramentu tabernakulyje. Jis patardavo daþnai pakelti mintis á Dievà dienos metu, kad malda tæstøsi nuolat ir þmogus pasiliktø susvienijæs su Dievu. Bûtent ið èia jis pats sëmësi jëgø bûti geru taip, kaip ið ðulinio semiamas vanduo.

Visi þinojo, kad Jurgis Matulaitis yra ramus, ðvelnaus charakterio þmogus, prie kurio lengva prieiti. Kodël taip buvo? Ar jis tiesiog buvo apdovanotas tokiomis asmeninëmis savybëmis? Ið tiesø jis dëjo sàmoningas pastangas, kad iðsaugotø ramybæ ávairiausiose sumaiðtyse ir sunkiose aplinkybëse. Jis beveik nuolat kentë fiziná skausmà dël kaulø tuberkuliozës, kuria sirgo visà gyvenimà. Savo tarnystëje nuolat susidurdavo su pasiprieðinimu, sàlygotu sunkaus laikmeèio, kuriame gyveno. Jis nebuvo naivus. Jis stebëjo gyvenimà atviru ir iðmintingu þvilgsniu ir gerai paþino gyvenimo realybæ. Kartà vienam marijonui jis raðë: “Þemë ne rojus, þmonës ne angelai. Be kryþiø gyventi negali. Rûpinkis, brolau, turëti ðirdyje ramybæ. Jei gali, neðk ramybæ á kitø ðirdis ir dràsink, kad jà iðlaikytø. Ramybë tikrai turi bûti labai brangi dovana, jei Kristus taip labai norëjo, kad apaðtalai jà turëtø.”

Yra daugybë pavyzdþiø Pal. Jurgio Matulaièio gyvenime, kai jis didvyriðkai iðlaikë ramybæ prieð þmones, kurie já atvirai áþeidinëjo, ir kurie bandë jam kenkti slapèiomis. Kaþin, ar daugelis ið mûsø pajëgtume ðitai padaryti.

Jis puikiai suprato þmoniø silpnumà ir þinojo, kaip daþnai, net ir Baþnyèioje, mes imame rungtyniauti vienas su kitu. Kartà jis pasakë: “Kai geriau paþástame gerà þmogø ir pradedame matyti jo silpnybes, mûsø meilë ima atvësti. Tai juo labiau su tais þmonëmis, kurie mus skaudina ir þeidþia. Mes vis dar taip toli nuo tikros Kristaus dvasios.” Jis sakë: “Nesvarbu, kiek áþeidimø jie vertë ant Jo (Kristaus), jis niekada nenustojo jø mylëjæs ir tarnavæs jiems. Jis mirë uþ juos, nors ir þinojo, kokie nedëkingi ir neverti jie yra”. Palaimintasis Jurgis þinojo, kad negana tik paþinti þmones. Mes privalome juos mylëti. Kai geriau paþástame þmones ir mums tampa sunkiau juos mylëti, turime didinti savo meilæ jiems, sekdami Kristaus meile. Ramybë kyla tik ið vieno vieninelio ðaltinio, tai yra ið meilës.

Pal. Jurgis buvo þmogus, apdovanotas ávairiais gabumais. Per savo gyvenimà jis padëjo daugybei þmoniø kaip kunigas, profesorius, vyskupas, vienuolis, vienuolijø kûrëjas ir apaðtaliðkasis vizitatorius. Jis turëjo dovanà mokyti, pamokslauti, bendrauti su þmonëmis. Vieðpats já pasiëmë pas save dar jaunà – sulaukusá vos 56-eriø, tiesiai ið be galo aktyvaus gyvenimo. Jis buvo Gerasis Ganytojas, kuris nuolat rûpinosi savo ganomaisiais ir visiðkai atidavë save jiems. Kai jis suprato, kad Vieðpats já jau pasiima pas save, savo broliams marijonams jis sakë rikiuotis ir pasiðvæsti. Tai geras patarimas mums visiems. Mes visi esame nepakartojami asmenys, su savo nuomonëmis ir poþiûriais. Taèiau ðiais, neramiais laikais kuriuos iðgyvename, turime vienytis kaip kariuomenës dalinys ar sportininkø komanda ir dirbti kartu. Turime bûti pasirengæ paaukoti savo asmeninius planus tam, kad ateitø Dievo Karalystë.

Praðykime Palaimintàjá Jurgá, kad per visus ðiuos metus, skirtus jo atminimui, mus apmàstant jo dvasiná palikimà, jis stiprintø mus ir padëtø mums augti asmeniðkai ir kaip Baþnyèia. Kristus vël trokðta giliau áþengti á mûsø asmeninæ istorijà. Jis nori padëti mums pilniau iðgyventi mûsø pasiðventimà Jam per Krikðtà ir mûsø Krikðto paþadus, kad taptume tokiais þmonëmis, kokiais Jis kvieèia mus bûti. Jis nori duoti mums savo ramybæ, kad dràsiai þengtume pirmyn, visuomet nugalëdami blogá gerumu.